vilagai

×vilagaĩ (l. wyłog) sm. pl. (3^b) Š, K.Būg, ArchXX517, FrnW, NdŽ, KŽ; O, Rtr 1. atvartas, atlankas, apsiuvas (ppr. iš kailio): Baroninė su vilagaĩs iš baronų tur užpakaly magzčius JR104. Kepurė su dvim ausim ir vilagaĩs bus kapūzė JII34. Svočiule, pumpure, graži tavo kepurė, vienų šilkų vilagų, sudabrinių guzikų NS734. 2. Šmk, Grz vilnos, plaukai, gaurai: Kaip paragavo, tapo akivaizdoje kuom keisčiausiu ėreliu su aukso sidabriniais vilagais Gmž(Krd). Jis tam šuniui tik džiubt į vìlagus Alk. | Susišukuok savo vìlagus Plut. ^ Kas jam in vìlagus intsisuko (ką jis sugalvojo)? Išl.